Poros, kurios kartu rūkė 27 metus

Pirmą cigaretę, kurią prisimenu rūkydamas kartu su moterimi, kuri vėliau tapo mano žmona, surūkiau prie nedidelės kavinės, kai stalai jau buvo valomi. Jai buvo 18. Man buvo 19. Žiebtuvėlis buvo raudonas ir pigus, toks, kuris dingdavo kišenėje ir grįždavo subraižytas.

Nė vienas iš mūsų to nevadino pradžia. Mes nedavėme pažado. Buvome jauni, ir dūmai tarp mūsų atrodė kaip dar vienas mažas vakaro dalykas: kavos puodeliai, pavargusios kėdės, autobusų stotelė kažkur gatvės gale, savita dviejų žmonių, kuriems patiko stovėti greta, kalba.

Kai tai buvo mūsų

Iš pradžių mums rūkyti kartu neatrodė problema. Tai buvo tiesiog buvimas kartu. Viena cigaretė po pasivaikščiojimo. Kita po valgio. Dar viena laukiant autobuso, kuris vis vėlavo. Aš jai pasiūlydavau pakelį, ji pasiimdavo vieną, ir tas gestas atrodė beveik švelnus. Ne dramatiškas. Nepavojingas. Tiesiog pažįstamas.

Tai ir yra tylus bendro įpročio pavojus. Jis pasiskolina šalia stovinčio žmogaus šilumą. Cigaretė jau nebėra tik cigaretė. Ji tampa pauze po pokalbio, pretekstu išeiti į lauką, mažu daiktu, perduodamu iš rankos į ranką, kai žodžių nebereikia.

Tuo metu to nemačiau. Man patiko, kad ji manęs niekada neteisdavo. Jai patiko, kad aš niekada nesakydavau pamokslo. Abu buvome per jauni, kad suprastume, kaip tyla gali virsti leidimu.

Ką padarė 27 metai

Metai rekvizitą paverčia baldu. Kavinė dingo iš mūsų kasdienio gyvenimo, bet cigaretės liko. Jos keliavo su mumis į nuomojamus kambarius, darbo dienas, valgymus, ginčus, tingius vakarus, sunkius mėnesius ir paprastus antradienius.

Kai laukėmės sūnaus, žmona metė rūkyti nėštumo ir žindymo laikotarpiu. Ji padarė tai, ko man nepavyko padaryti. Paskui gyvenimas vėl nusistovėjo, aš tebebuvau rūkantis, ir senoji rutina sugrįžo. Tą dalį nešu aš. Ne kaip dramatišką išpažintį. Tiesiog kaip faktą. Dabar mano sūnui 22 metai, ir jis užaugo šalia įpročio, kuris prasidėjo dar prieš jam gimstant.

Blogiausiu metu rūkydavau apie 40 cigarečių per dieną. Mudu su žmona kartu surūkydavome maždaug tris pakelius. Tas skaičius dabar, kai jį rašau, atrodo bjaurus. Tuomet jis buvo padalytas į mažas akimirkas, todėl atrodė mažesnis, nei buvo iš tikrųjų. Rytas. Biuras. Namai. Po vakarienės. Prieš miegą. Dar viena, nes ji rūkė. Dar viena, nes rūkiau ir aš.

Tuo metu tai jau nebuvo romantika. Tai buvo tik kasdienybė dviese.

Ko nepastebėjau

Anksčiau maniau, kad poroje mesti rūkyti būtinai turi virsti varžybomis. Vienam pasiseka, kitas pasijunta kaltinamas. Vienam nepavyksta, kitas jaučia, kad jį traukia atgal. Todėl apie tai kalbėjome švelniai. Vengėme spaudimo. Vengėme ir atvirumo.

Ta pirmoji cigaretė mūsų nepavergė dėl jokios magijos. Ji išliko todėl, kad keliavo kartu su mumis. Ji prilipo prie rūpesčio, nuovargio, rutinos ir mandagumo. Daugelį metų maniau, kad nesiginčyti dėl rūkymo reiškia taiką. Tai nebuvo taika. Tai buvo įprotis, mokantis, kaip išlikti laukiamam mūsų namuose.

Kai pagaliau mečiau rūkyti, žmona metė irgi. Ne todėl, kad jai aiškinau. Ne todėl, kad vienas iš mūsų tapo stipresnis už kitą. Pokytis atėjo tada, kai rūkymas nustojo atrodyti kaip kažkas, kas mums priklausė, ir pradėjo atrodyti kaip kažkas, kas 27 metus naudojosi mumis.

Kartais prisimenu tą raudoną žiebtuvėlį. Du jauni žmonės prie nedidelio kavinės staliuko, nežinantys, ką nešasi į ateitį. Aš jų nekaltinu. Tik norėčiau, kad jie būtų žinoję: bendras įprotis vis tiek turi duris. Du žmonės gali išeiti pro tas pačias duris, nesistumdydami vienas su kitu.

Jei svarstote mesti rūkyti kartu su partneriu, parašiau gidą tokiai bendrai problemai: ramiai, privačiai ir nepaverčiant namus teismo sale. Jis siūlo platesnį kelią, kuriuo galite eiti savo tempu, nereikalaujant, kad kuris nors laimėtų kovą.