Staigus metimas rūkyti yra mitas apie menką sėkmę

Staigus metimas rūkyti viename sakinyje talpina tris mitus. Jis sako, kad staigus metimas yra tikras, skausmas yra įrodymas, o atkrytis reiškia, kad rūkaliui pritrūko charakterio.

Mitas 1: Skausmas įrodo pasiryžimą

Mitas išlieka, nes dramatiškas istorijas apie metimą rūkyti lengva kartoti. Vyras sulamdžo pakelį, įmeta jį į šiukšliadėžę, per savaitgalį permirksta prakaitu ir pirmadienį išeina švarus. Ta istorija glosto stebėtoją ir baudžia žmogų, kuris negali jos pakartoti.

Skaičius daug mažiau romantiškas. Vien valios jėga sėkmė būna labai menka. Tai ne moralinis balas. Tai įspėjamoji etiketė ant įrankio, kuris prašo kūno sugerti smūgį, kol smegenys vis dar prisimena kavą, stresą, automobilį, balkoną ir biuro langą.

Tas įspėjimas svarbus, nes maža sėkmė vis tiek gali sukurti garsias istorijas. Tie keli, kuriems pavyksta, tampa įrodymu kambaryje. Likusieji nutyla. Jų tyla mito jėgą parodo stipresnę, nei ji yra.

Kai bandymas žlunga, mitas jau turi paruoštą verdiktą: stenkis labiau. Tas verdiktas patogus. Jis išlaiko metodą švarų ir priverčia žmogų nešioti kaltę.

Aš pats buvau prisikrovęs visą lentyną tokios kaltės, kol radau kitą požiūrį: akupunktūrą, hipnozę, terapiją, pleistrus, Alleno Carro knygą. Kiekvienas bandymas palikdavo dar vieną tylų ženklą.

Mitas 2: Staigumas atrodo tikras

Mesti rūkyti staiga skamba švariai. Be priemonių. Be prisitaikymo. Be tarpinės stotelės. Tik uždarytos durys.

Tačiau nikotinas nepalieka tuščio kambario. Jis palieka ištreniruotą ciklą. Nikotinas sužadina dopaminą, smegenys įsimena palengvėjimą, o tada kūnas vėl prašo to paties signalo. Kai signalas pašalinamas vienu ypu, abstinencija ateina kaip nerimas, dirglumas ir tuštuma. Žmogus dar nesusidūrė su savo tikruoju charakteriu. Jis susidūrė su nervų sistema, iš kurios buvo pašalintas įprastas signalas.

Šią dalį pažįstu per gerai. Rūkau 27 metus. Blogiausiu metu tai buvo apie 40 cigarečių per dieną, plius tos, kuriomis su žmona dalijomės namų rutinoje. Rūkiau biure, kol kolegos nustojo į tai kreipti dėmesį. Kai bandžiau tiesiog mesti, kambarys netapo neutralus. Stalas vis dar vedė prie cigaretės. Kava vis dar vedė prie cigaretės. Įtemptas el. laiškas vis dar vedė prie cigaretės.

Pakelio nebeliko, bet diena vis dar žinojo kelią.

Mitas 3: Atkrytis įrodo, kad bandymas buvo silpnas

Staigiam metimui atkrytis turi griežtą atsakymą: pradėk iš naujo, tik su daugiau pykčio. Žmogus ištempia tris dienas, surūko vieną cigaretę ir tada visą bandymą laiko sugadintu. Taip viena cigaretė tampa nuosprendžiu.

Atkrytis sako daug mažiau. Jis sako, kad vienas signalas rado seną kelią. Jis sako, kad kūnas paprašė palengvėjimo ta kalba, kurios išmoko. Tai ne leidimas toliau rūkyti. Tai taip pat ne įrodymas, kad žmogus yra sulaužytas.

Tai svarbu, nes gėda naudinga rūkymo sistemai. Gėda siunčia žmogų atgal prie pakelio su pažįstama mintimi: vėl nepavyko, tai kodėl gi ne. Sistema parduoda cigaretę ir tada parduoda kaltę už tai, kad jos prireikė.

Platesnis modelis

Visi trys mitai saugo tą pačią idėją: mesti rūkyti turi būti kova. Jei kova skauda pakankamai, ji laikoma tikra. Jei žmogus pralaimi, vadinasi, jis buvo silpnas. Ši istorija mane laikė įstrigusį metus, nes atrodė rimta. Skambėjo brandžiai. Skambėjo disciplinuotai.

Bet ji buvo ir klaidinga.

Kūnas nepasiduoda dramai. Smegenų neįtikina kalba, pasakyta vidurnaktį. Įprotis, susiformavęs per metus, netampa mažesnis vien todėl, kad žmogus savaitgalį jam paskelbia karą. Tai aiškiai pamačius man atsivėrė pirmasis plyšys staigaus metimo mite.

Nesureikšmink skausmo. Nepainiok šoko su laisve. Pastebėk sistemą, kuri išmokė tave matuoti metimą pagal kančią.

Visa tai nėra planas. Tai tylus momentas prieš planą, kai kaltė ima atsileisti ir atsiveria kitas kelias.